2024-02-28
PRANEŠIMAS
2024-02-28
apie parengtą UAB “Raseinių vėjas” vėjo elektrinių parko įrengimo Raseinių r. sav. Girkalnio, Nemakščių, Paliepių, Raseinių, Šiluvos, Viduklės seniūnijose poveikio aplinkai vertinimo ataskaitą
Planuojamos ūkinės veiklos užsakovas:
UAB “Raseinių vėjas”, Konstitucijos pr. 9-41, LT-09308 Vilnius, tel, +370 210 1297, el. p. raseiniuvejas@aiprojektai.eu
Planuojamos ūkinės veiklos PAV ataskaitos rengėjai:
– VšĮ „Darnaus vystymosi centras“, A. Stulginskio g. 5-43, LT-01115 Vilnius, http://www.dvcentras.lt/pagrindinis/, tel. +370 687 97 311, el. p. info@dvcentras.lt
– UAB „Archstudija“, Konstitucijos pr. 9-41, LT-09308 Vilnius, http://www.archstudija.lt/ tel. +370 5 210 1297, el. p. info@archstudija.lt.
Planuojama ūkinė veikla ir vieta:
UAB „Raseinių vėjas“ vėjo elektrinių parko įrengimas Raseinių r. sav., Girkalnio, Nemakščių, Paliepių, Raseinių, Šiluvos, Viduklės sen. teritorijoje statyba ir eksploatacija
Poveikio aplinkai vertinimo subjektai:
Raseinių rajono savivaldybės administracija (V. Kudirkos g. 5, Raseiniai, tel. (8 428) 79 600, el. p. savivaldybe@raseiniai.lt); Kelmės rajono savivaldybės administracija (Vytauto Didžiojo g. 58, Kelmė, tel. (8 427) 69 051, el. p. info@kelme.lt); Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamentas (K. Petrausko g. 24, Kaunas, tel. (8 37) 331683, el. p. kaunas@nvsc.lt); Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno teritorinis skyrius (Kauno skyr.: Rotušės a. 29, Kaunas, tel. +370 372 08664, kaunas@kpd.lt); Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Kauno priešgaisrinė gelbėjimo valdyba (Nemuno g. 2-1, Kaunas, tel. (8 707) 56866, el. p. kaunas.pgv@vpgt.lt ); Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos (Antakalnio g. 25, Vilnius, tel. (8-5) 272 3284, el. p. vstt@vstt.lt )
Atsakinga institucija, kuri priims sprendimą dėl planuojamos ūkinės veiklos leistinumo pasirinktinoje vietoje:
Aplinkos apsaugos agentūra, A. Juozapavičiaus g. 9, LT-09311 Vilnius, tel. (8) 706 62008, faks. (8) 706 62000, el. p. aaa@aaa.am.lt
Su planuojamos ūkinės veiklos PAV ataskaita galima susipažinti čia. 1 ir 2 priedai neviešinami dėl duomenų apsaugos. 3 priedas. 4 priedas šiuo metu tuščias. 5 priedas neviešinamas dėl gamtos apsaugos. 6 priedas. 7 priedas. 8 priedas. 9 priedas.
Planuojamos ūkinės veiklos PAV ataskaitą taip pat galima rasti UAB „ARCHSTUDIJA“ internetiniame puslapyje http://www.archstudija.lt/lt;
Pastabų ir pasiūlymų teikimas:
Pastabų ir pasiūlymų teikimas yra pasibaigęs.
Viešas susirinkimas ir visuomenės susipažinimas su PAV ataskaita:
2024-04-03 17:00 val. vykusio visuomenės supažindinimo su PAV ataskaita protokolas yra čia.
2021 10 01
Nacionalinis miškų susitarimas žiūrint iš šono. Girionių pasitarimas
Pirmas įspūdis, klausantis darbo grupių išvadų pristatymo buvo labai geras. Nors ir nelygiavertės savo reikšmingumu miškų politikos formavimo kontekste, visos jos aiškiai artikuliavo savo siekius ir tokiam pašaliniam stebėtojui, kaip aš, leido aiškiai matyti, kas joms yra svarbiausia. Ir būtent tos išvados buvo pagrindiniu šį ilgą tekstą paskatinusiu parašyti stimulu.
Pradėti noriu pasidžiaugimu, kad ilgus metus neigta „miškingumo problema“ pagaliau yra pripažįstama. Nerijus Kupstaitis, užbėgdamas visiems už akių, iš karto sudėjo skirtumus tarp miško ir miško žemės. Akivaizdu, kad visuomenei yra svarbus realus padengimas medžiais (tegu, virš 10 metų amžiaus). O miško plotas, skirtingai nuo nuolat pabrėžiamo didėjančio miškingumo, yra gerokai žemiau 30 proc. ir nėra didėjantis. Mes visi ne tik kad turėtume matyti šią informaciją, bet ir turėti nusistatę tikslus, nes tai svarbiau, nei mažiau ką sakantis miško žemės ploto procentas. Ar bus tai padaryta?
O vienas iš labiausiai neraminančių dalykų, kuris prasimušė daugumos kalbėtojų, nepriklausomai kokią stovyklą atstovautų, pranešimuose buvo tas, kad įsivaizduojama, jog kryptis turėtų būti į miškų skirstymą pagal funkcijas, – vienur saugome, kitur kertame, o trečiur „žmonėms“. Padėka, Arvydui Urbiui, kuris sureagavo į tokius siūlymus ir užakcentavo, kad toks bandymas skirstyti yra ydingas. VISI miškai PRIVALO būti naudojami TAUSOJANČIAI ir užtikrinti ekosisteminių paslaugų tvarumą nepriklausomai kokio funkcinio prioriteto grupei būtų priskirti. Apibrėžimą, kas yra tausojantis naudojimas, yra išpopuliarinęs Andrius Gaidamavičius, – „naudoti taip, kad miškas nepajustų“. Tai ir turėtų būti atskaitos taškas. Tik sutarti reikėtų, nuo kada ir kokiais atvejais miškas „pradeda justi“. Be abejo, tai lemia tiek gamtinės ypatybės ir vertybės, tiek apsaugos tikslai, tiek ir daug kitų dalykų. Štai čia pagrindinio susitarimo ir reiktų.
Ar gali būti atskaitos sistema kitas požiūris, išsakytas pristatant miško rangovų nuomonę, kad miško kirtimas yra tapatu derliaus nuėmimui? Tai kardinaliai keistų dabartinę kompleksinės miškų ūkio veiklos sampratą, kuri kalba apie racionalų miško išteklių naudojimą, kas jau kaip ir suponuotų, kad miškas yra natūrali gamtinės ekosistemos dalis, naudojama žmogaus ūkiniams tikslams atsižvelgiant ir į gamtosaugos (Miškų įstatyme apibrėžiamos kaip gamtotvarka) reikalavimus. Šiuo metu „derlius nuimamas“ tik plantaciniuose miškuose, specifinėje ūkinių miškų grupėje, visuose kituose ūkiniuose miškuose, nežiūrint jų deklaruoto tikslo – teikti medieną – yra nustatyti tam tikri veiklos masto ir intensyvumo ribojimai, „miško derlius“ pilnai nenuimamas. Bet būtent tų nustatytų sąlygų neadekvatumas tiek šiuolaikiniu požiūriu į miškus, tiek ir dėl biologinės įvairovės nykimo kylančių iššūkių ir nulėmė, kad šiandien „iš apačios“ yra sukilęs spaudimas keisti esamą miškų politiką darnesne. Sunku būtų patikėti, ar toks miško, kaip bulvių lauko, įsivaizdavimas tenkintų tiek visuomenę, tiek gamtininkus.
Nekvestionuodamas miško rangovų teisės į miško sampratą tik noriu išreikšti nusistebėjimą, kad žmonių, kurių interesas yra kirsti mišką, siūlymai yra lygiavertiškai traktuojami diskutuojant miškų politikos klausimais. Kirtėjo noras kirsti mišką vargu ar turėtų būti pripažintas lygiaverčiu „siekiant optimalaus interesų balanso“. Tame atrodytų yra nedaugiau logikos nei ekskavatorininkų brigados intereso rausti tranšėją lygiavertis traktavimas darnaus transporto politikos svarstymuose ar pastatų griovėjų – miesto planavimo procese. Na, bet prisimenant, kad didžiausias metro statybos Vilniuje propaguotojas buvo a.a. ilgametis tunelių kasimo įmonės vadovas, supranti, kad įrankio turėjimas kartais esmingai gali lemti politiką, kurios įgyvendinimui tas įrankis yra reikalingas.
Panašiai keistas yra ir miškų sektoriaus darbuotojų dalyvavimas miškų politikos vizijos kūrime. Pats jau tas faktas, kad jų atstovas iš viso nekalbėjo apie miškų politiką, o tik apie socialinę politiką, indikuoja, kad ši neginčijamai svarbi tema turėtų būti svarstoma jei ne visai kitus klausimus sprendžiant, tai bent ne šiame etape. Nors siekiai Laimo ligą pripažinti profesine liga ar sureguliuoti finansinius reikalus esant prastovoms dėl gamtosaugos apribojimų, pasirodė įdomūs ir svarstytini atitinkamuose forumuose.
Toks platus visų bent kiek save su mišku tapatinančių asmenų interesų įtraukimas į NMS greičiausiai rodo ne vien tik aukštą proceso demokratizacijos lygį, bet ir ganėtinai savireguliacinio proceso nesugebėjimą ar vengimą išsigryninti esminius dalykus ir atskirti juos nuo antraeilių, kurie yra ne mažiau svarbūs, bet perkeltini į kitus kontekstus ar etapus.
Kad ekosistemų teikiamų paslaugų samprata pagaliau įsitvirtino Aplinkos ministerijoje yra vienas iš didžiausių pastarojo dešimtmečio pasiekimų. Tai jau leidžia kalbėti ne tik apie „medieninę“ bet ir „nemedieninę“ miško ekonomiką, jas traktuoti lygiavertiškai. Kita vertus, matant propaguojamus namus medžiuose ir klausant pakilių kalbų apie savininko norus įsibūti ir didelį gėrį būnant arčiau miško, optimizmas dėl „nemedieninių“ paslaugų plėtros tampa ganėtinai rezervuotu. Gamtinių teritorijų urbanizacija, daroma „dvasingų“ savininkų, vargu ar taps „dvasinga“ urbanizacija. Tuo nenoriu pasakyti, kad intencija, su kuria atliekamas veiksmas, nėra svarbi, bet poveikio aplinkai kontekste nebūtinai yra lemianti. O ir ribojimai vargu ar turėtų priklausyti nuo to, paprastas ar „nepaprastas“ žmogus nori naudotis ištekliais. Teisingiau būtų, jei ten, kur ribojimų nėra, bet yra limituoti ištekliai, prioritetą turėtų vietos bendruomenės.
Dvasingumo reikalams buvo skirtas ir archeologo, prigimtinės kultūros propaguotojo Vykinto Vaitkevičiaus pasisakymas. Jame buvo daug neįprastų ausiai dalykų. Miško, kaip lygiaverčio žmogui, traktavimą matyt reikėtų suprasti kaip siūlymą pripažinti jo savaiminę vertę, o patį mišką – itin svarbiu lietuvių kultūriniam identitetui dalyku. Dar daugiau, Vykintas Vaitkevičius siūlė žmogaus ir miško santykį pripažinti nematerialaus kultūros paveldo vertybe. Kokias implikacijas tai turėtų daryti miško politikai, bent jau man klausimas lieka atviras. Norint, šį siūlymą miškų politikos kontekste galima gana greitai sušaržuoti. Būtų negerai, jei taip įvyktų. Aš pats V. Vaitkevičiaus nuostatą suprantu daugiau kaip žmogaus, bet ne miško ugdymo reikalą. Miškas tėra tik įdvasinta priemonė žmogui atrasti savo ryšį su kultūra, istorija, „nežmogiškaisiais asmenimis“. Ko trūksta, tokiam ryšiui? V. Vaitkevičius kalba apie alkus, kuriuos traktuoja kaip dvasinio įkvėpimo vietas, per kurias savo unikalia lietuviška patirtimi remiantis bendraujama su mišku. Tokių alkų turėtų būti 5 proc., – po medį saugiai gyvenantį šventoje girioje kiekvienam šalies gyventojui.
Toks kiek techninis su simbolizmo elementais reikalo sprendimas šiek tiek trikdo. Nes, įkvėpimo vietų nesurežisuosi. Įprasminimas vyksta per organišką santykį su aplinka, ją skaitant ir atpažįstant, o ne pagal tam tikrus dirbtinius požymius. Tad ir „šventų vietų“ skaičius ir plotas būtų kitų dalykų nulemtas. Kaip bebūtų, net ir tokiai idėja praktinio realizavimo prasme nelabai konfliktuoja su esama ir planuojama miškų politika, nes sunkiai įsivaizduočiau alkus ūkiniuose miškuose, o bent jau didžioji dalis etninį, kultūrinį klodą išlaikiusių teritorijų yra saugomos. Ką reikėtų, tai tik iki galo sutvarkyti ūkininkavimo saugomose teritorijose tvarkas, arba, tiksliau, į savo vietas sustatyti prioritetus. Bet tai ir turėtų būti vienas iš kertinių NMS punktų, kaip tai padaryti.
Čia reikėtų paaiškinti, kad žodis „ūkininkavimas“ neturėtų būti gąsdinantis. Labiau gąsdinti galėtų siūlymas „leisti verslui ir pramonei darniai tvarkyti miškų ūkį“. Gamtotvarka yra ūkininkavimas. Su tikslu išsaugoti tam tikras vertybes. Ar tai būtų kraštovaizdis, ar buveinė. Invazinių rūšių saugomoje buveinėje šalinimas yra ūkinė veikla. Dabar dažnai skiriamoji riba brėžiama pagal tai, ar ūkininkaudamas gauni pelną, ar turi už tai primokėti. Jei primoki, tai gamtotvarka. Medžiotojai, čia būtų išimtis, bet kaip išryškėjo, jie greičiausiai iš viso nesupranta, kas yra ta gamtotvarka.
Išprašius miškininkus iš miško reikės kažkam kitam ūkininkauti. Nemanau, kad visiškai be pagrindo buvo prieš daugelį metų priimtas sprendimas visų miškų tvarkymą pavesti urėdijoms. Ūkininkavimą siečiau su aiškiomis tvarkomis ir tikslais, o ne su institucijomis. Vėlgi, niekas nesako, kad negali būti ir kitaip. Svarbu, kad visa energija, kaip paprastai būna, nenueitų į atsakomybių persistumdymą, su dar mažesnėmis gamtotvarkos galimybėmis.
Gamtotvarka ir privačių miškų savininkai. Štai čia jau tampa svarbus uždirbi-neuždirbi elementas. Matėsi, kad diskusijoje išsiskyrė nuomonės, už ką turėtų būti kompensuojama, už negautas pajamas, ar priežiūrą. Drįsčiau teigti, kad už tą ir už tą. Jei turi būti atliekamai kokie specifiniai gamtotvarkos darbai, tai natūralu, kad reikia lėšų jiems atlikti. Ar būtinai savininkas turi gauti tas lėšas ir pats darbus organizuoti yra kitas klausimas. Bet jei dėl apsaugos priemonių savininkas iš ūkinio prioriteto miško negauna pajamų tai, vėlgi, atrodytų natūralu, kad tie praradimai būtų kompensuojami. Bet kompensacijos yra prasmingos tada, jei jos yra tvarios. T.y., jei susitarimo pasekmės yra ilgalaikės, mažiausiai 50 metų.
Kas nėra visiškai natūralu, tai vis pasigirstantis reikalavimas, „oficialiosios“ Klimato kaitos grupės kiek kitu rakursu pakreiptas, bet su tuo pačiu turiniu, bei pagarsintas Girionyse, jog miškų savininkai turi gauti kompensacijas už tai, kad jų miškai kaupia CO2. Jei kalbama apie tai, kad kirtimo brandos sulaukęs miškas nėra kertamas, tai tokiame kontekste siūlymas galėtų būti svarstomas. Tačiau tokia prielaida prieštarautų pačių miškininkų nuolat brukamam, bet kiek iškreipiančiam tikrovę teiginiui, kad esą CO2 kaupia tik jauni medžiai, o ne brandūs. Tad siūlymą dar reikėtų geriau suprasti.
Norą, kad grybai, uogos ir žvėrys būtų miško savininko nuosavybė, girdime gana dažnai. Neabejoju, tol, kol bus privatūs miškai, tol tuos norus ir girdėsime. Ir toliau teks nenuilstant aiškinti, kad nuosavybė nėra absoliuti.
Vėlgi, grįžtant prie klimato kaitos reikalų, tai pasigedau aiškiau artikuliuoto siekio didinti miškų biomasę. Nes ne miškų plotai ar juolab miško žemės plotai gali parodyti tikruosius anglies sukaupimo mastus, o tik faktinė biomasė. Jos skaičiavimui yra mokslininkų parengta metodika, ją, esant reikalui, galima paprastinti, geriau pritaikyti „kasdieniniam naudojimui“. Jei norime ne tik poperiuose kaupti anglį, šis rodiklis privalo būti stebimas. Deja, tai liko nepaliesta tiek „oficialiosios“, tiek alternatyviosios klimato kaitos darbo grupės.
Vien tik iš klimato kaitos reikalų pusės žiūrint nėra jokio skirtumo, kokiu būdu biomasė bus kaupiama miške ir kas ją sudarys. Čia kriterijus ir principus užduos kiti poreikiai. Visų pirma, biologinės įvairovės apsaugos. Tačiau kas yra nepaprastai svarbu ir į ką atkreipė dėmesį alternatyvioji grupė, tai itin stumiamą anglies kaupimo gaminiuose idėją. Bandymas kalbėti apie „ilgalaikius gaminius“ turėtų būti aiškiau artikuliuotas, apibrėžtas ir galutiniame etape reglamentuotas. Net medienos naudojimas namų statyboje nėra toks akivaizdus ilgalaikio anglies surišimo pavyzdys. Kad ir matant stiprėjančią vienkartinių medinių namų statymo idėją, randančią vis daugiau pasekėjų. Visuomenė turi būti tikra, kad iš drožlių 10-15-kai metų gaminami baldai ir panašūs dalykai nepakliūva į ilgalaikių gaminių sąrašus. Taip pat matyti aiškią statistiką, kur kuri dalis medienos nukeliauja, kuri dalis perdirbama ir kurį laiką perdirbti gaminiai naudojami. Nesant tiksliai apskaitai, vargu, ar galima pagrįstai kalbėti apie anglies „užrišimą“ gaminiuose. Juolab, kad anksčiau ar vėliau visi mediniai gaminiai bus sukūrenti ar tiesiog supus.
Su klimato kaita ir informacijos stygiumi susijęs ir kitas ne mažiau svarbus miškų biomasės panaudojimo šildymui klausimas. Biomasės išėmimo iš siekiamų tikslų atsinaujinančių išteklių plėtros kontekste jau yra siekiama ES mastu. Kylant biomasės kainai jau nėra klausimo, ar nėra kūrenimui smulkinama mediena, kuri galėtų būti panaudota produkcijai pagaminti, yra tik klausimas, kokie yra realūs mastai ir ar jie vis dar Lietuvoje nereikšmingi. Informacija apie tai yra gana ribota, daug erdvės manipuliavimui ja.
Medžiotojų atstovas Sigitas Girdziušas savo pristatymu puikiai įrodė, kad vienu metu išsakomi vienas kitam prieštaraujantys teiginiai yra normalu. Akcentuodamas, kad medžioklė yra suprantama kaip gamtotvarkos priemonė, netgi tam pačiame sakinyje įrašo, jog miškininkystė turėtų būti palanki medžiojamajai faunai. Tai jei medžiojama tam, kad būtų sumažinta žvėrių daroma žala, kodėl reikia vykdyti tokią miškininkystę, kuri gausintų žalą darančių žvėrių kiekį? Čia tas pats, jei spąstų pelėms pardavėjai sakytų, tam, kad mūsų spąstai duotų naudos, nuolat barstykit grūdus ant žemės. Dar linksmiau atrodo reikalavimas nevaržyti medžioklės ir, jei nereikia paslaugų, už tai susimokėti. Sekdamas tokia logika taip ir įsivaizduoju gaunamas sąskaitas iš visų vykdytojų, be kurių paslaugų šiais metais išsiverčiau.
Neišeina kitaip vertinti, arba medžiotojai nesupranta kas yra gamtotvarka, arba tiesiog tuščiomis frazėmis bando savo interesą uždangstyti. Bet kam tą daryti? Gėda pripažinti prigimtinį potraukį medžioti? Įvardinkit tiesiai, – norim medžioti, tam mes turime teisę. Jei jau medžiai turi savo teises. Ir argi tai ne prigimtinės kultūros dalis?
**************
Kadangi nepretenduoju į išsamų ir visapusišką darbo grupių teiginių aptarimą, o ir praėjus dienai nuo NMS pasitarimo mažiau man svarbūs dalykai iškrito iš galvos, ties tuo savo pastebėjimus galėčiau ir pabaigti. Dauguma grupių tikrai nuosekliai ir nuoširdžiai padirbėjo, interesai išsakyti, darbas dokumentuotas. Rodos, yra visa reikiama informacija redagavimo grupei imtis dėlioti susitarimo tekstą. Nežinau kodėl buvo nueita keistu keliu – dieną gaišti iš rimtos informacijos gaminant banalybę. Rodos, tereikėjo tik susidėlioti sąveikaujančius ir vienas kitam prieštaraujančius siūlymus. Iš sąveikaujančių parengti suderintas formuluotes. O su prieštaraujančiomis dirbti ieškant loginių argumentų bei kompromisų. Bet lyg ir patys dalyviai galų gale suprato, kad jei nieko gero per dieną nenudirbo, tai bent turėjo galimybę vieni kitus geriau pažinti. O tai irgi yra gerai.